Kiekvienais metais Kaune vyksta Hanzos dienos. Tai renginys, kuris dalyvius ir žiūrovus perkelia į viduramžius.
Istorinė Hanzos Lyga, buvo Šiaurės Vokietijoje gyvenusių pirklių iniciatyva sukurta prekiaujančių miestų sąjunga, apėmusi apytiksliai 70 didelių ir 130 mažesnių miestų. Ši sąjunga nuo XIII iki XVI šimtmečio valdė didžiąją dalį tarptautinės prekybos Šiaurės Europoje. Vytauto laikais tarp Dancigo ir Lietuvos užsimezgė nuolatinė prekyba vandens keliu. Kad geriau būtų galima naudotis Lietuvos teikiamomis pigiomis prekėmis, prie patogaus upių susisiekimo Kaune buvo įkurta Hanzos kontora. Kauno Hanzos kontoros pagrindinės išvežimo prekės buvo vaškas, kailiai, odos, medienos ruošiniai, pelenai, derva, nuo XV a. pabaigos javai. Informacija iš www.hanzakaunas.lt
Ši šventė Kaune yra švenčiama nuo 2005 metų, su kiekvienais metais jį vis gražėja ir atvažiuoja vis daugiau svečių iš kitų šalių. Šiais metais ji buvo ypač didelė, nes Kaunas gavo teisę suorganizuoti Tarptautines Hanzos dienas. Toks renginys vyksta tik vienas šiaurės Europoje ir kiekvienais metais vis kitame mieste. Visas Kauno senamiestis buvo paverstas amatininkų turgumi, kuriame vyko daugybė koncertų, tokio masto šventės Lietuvoje dar neteko matyti. Kaunas pasistengė, kad žiūrovai neturėtų kada nuobodžiauti ir vienu metu vykdavo keliolika renginių skirtingose vietose, tad išsirinkti kiekvienas tikrai galėjo.
Aš pats apsiribojau Viduramžių miestu, kur prekiavau ir demonstravau senovinius stalo žaidimus. Kiek esu buvęs renginiuose (Lietuvoje), tai tiek amatininkų (kurie demonstruoja senuosius amatus) vienoje vietoje nesu niekur matęs. Suskaičiavau 5 kalvius, 5 drožėjus, nemažai puodžių, vaistažolių rinkėjus, juostų pynėjus, gintaro apdirbėjus, peilininką, karnų pynėjus, šarvų meistrus, muzikos instrumentų meistrą, plytų degėją, daug žalvario ir sidabro apdirbėjų ir daugybė kitų. Kiekvienas galėjo prieiti ir išbandyti pasirinkto meistro amatą, kiekvienas noriai pasakojo ir mokė. Viduramžių mieste buvo iš viso 70 amatininkų palapinių, o bendras jų skaičius buvo virš 200. Amatininkai buvo ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos. Tikrai buvo kur akis paganyti ir kažko naujo sužinoti.
Taip pat viduramžių mieste buvo dvi scenos kuriose vyko muzikiniai pasirodymai ir teatralizuoti šou.
Didžiausias dėmesys visų žiūrovų ir dalyvių buvo sutelktas į areną, kur vyko riterių kovos. Man pačiam buvo didžiulė naujiena – riterių kovos su žirgais. Buvo labai įdomu pasižiūrėti ar tikrai organizatoriai (visas Viduramžių miesto linksmybes organizavo „Viduramžių pasiuntiniai“) suorganizuos tikra turnyrą. Iki paskutinės minutės galvojau, kad pasikvies keletą užsieniečių, dar kelis savus ir dėl vaizdo šiek tiek pajodinės ir tiek. Bet, prisipažinsiu, buvau nustebęs riterių profesionalumu; turnyro metu retas kuris nesulaužydavo ieties į priešininko skydą. Finalinė kova taip 
užsitęsė, kad teko skaičiuoti ne sulaužytas ietis, o centimetrus nulaužtos ieties, kad išaiškėtų nugalėtojas.
Šventė vyko tris dienas ir laikas neprailgo. Dvi dienas pats organizavau Kvirkato turnyrą. Pirmą dieną buvo 8 dalyviai, antrą – 12. Pagal olimpinę sistemą išsiaiškinome nugalėtojus, keletas žmonių kuriems nepasisekė pirmają dieną, atėjo, kad išbandytų jėgas antrąją. Beje vienas iš jų ir tapo antros dienos nugalėtoju. Žaidimų stalas beveik visas dienas buvo apgultas. Čia žaidė ir jauni ir vyresnio amžiaus žmonės. Tiek patyrę šaškininkai, tiek pradedantys stalo žaidimų mėgėjai. Susidomėjimas buvo tikrai didelis, tad vos spėdavau atsakinėti į užduodamus klausimus.
Viso festivalio vinis buvo viena garsiausių pasaulyje viduramžių muzikos grupių „Corvus corax” („Juodasis kranklys”) pirmą kartą grupės istorijoje atvykusi siautėti į Lietuvą. Keturi dūdmaišiai, trys būgnai sukėlė pragarišką garsą, muzikantai šėlo scenoje ir jų energija persidavė miniai, kuri stebėjo koncertą. Žmonių prisirinkę buvo gausybė, net keista, kad taip visiems patinka ši muzika. Tie, kas negalėjo prieiti prie scenos, galėjo stebėti muzikantus, per didelį ekraną. Bet įgarsinimas buvo fantastiškas, todėl ir už kelėtos šimtų metrų galėjai pajusti muzikantų šėlsmą.
Renginys buvo fantastiškas. Gaila, kad mažokai pačiam teko pasivaikščioti, didžiąją laiko dalį buvau prie savos palapinės. Kadangi prie manęs buvo viena iš viduramžių miesto scenų, bent jau viduramžių muzikos pasiklausiau iki soties.
Daugiau tokių švenčių!