Daug žaidimų išliko iki mūsų dienų tik todėl, kad jie buvo tradicijos dalis. Juos žaisdavo per tam tikras šventes vieną, kartais du kartus per metus. Vienas iš tokių žaidimų yra indėnų kekči genties ( majų palikuonys) žaidimas Puluc. Šis žaidimas yra labai senas, kai į Ameriką XVIa. atvyko konkistadorai, šį žaidimą indėnai žaidė jau daug amžių.
Ir šiais laikais šį žaidimą indėnai žaidžia paskutinę naktį prieš sėjant kukurūzus. Tą naktį fermeriai uždega ugnis, padengia stalus, linksminasi ir iki ryto žaidžia Puluc. Pergalė ar pralaimėjimas jiems neturi reikšmės. Jiems svarbiausia, kad kukurūzų grūdai, kuriuos kitą dieną jie sodins, prieš jiems patenkant į tamsią žemę, sugertų tą puikią, šviesią šventinę nuotaiką.
Žaidimo sudėtis:
Tradiciniame Puluc žaidime visi žaidybiniai komponentai yra iš kukurūzo. Laukas susideda iš 11 kukurūzų burbuolių, kauliukai tai 4 kukurūzo grudeliai.
Toks laukas nėra ilgaamžis todėl šiais laikais labiau paplitusi lenta, kuri yra siuvama iš medžiagos atraižų. Šiam žaidimui taip pat reikia 10 vaikštukų ( po 5 skirtingų spalvų) ir naudojami 4 pagaliukai ( vietoj kukurūzų) perskelti per pusę. Išgaubtoji pagaliuko pusė yra nuspalvojama, o lygioji dalis lieka balta.
Žaidimo tikslas:
Pereiti savo vaikštuku į priešingą lentos pusę ir pakeliui paimti į nelaisvę priešininko vaikštukus. Žaidėjas, kuris paims į nelaisvę visus 5 priešininko vaikštukus - laimi.
Žaidimo pradžia:
Žaidimo laukas susideda iš 11 pailgų laukelių. 9 iš jų - tai „mūšio laukas“, kur ir vyksta kova, o 2 kraštiniai – tai kiekvieno varžovo „namų“ laukelis. Žaidimas prasideda tuščiame mūšio lauke ir kiekvienas žaidėjas susideda savo 5 vaikštukus savo „namų“ laukelyje.
Žaidėjai meta lazdeles ir tas kuris išmetė daugiau taškų, pradeda žaidimą. Toliau vaikšto paeiliui perkeldami savo vaikštukus ant žaidimo lentos priklausomai kiek išmetė taškų. Mūšio lauke gali būti nors ir visi 5 vaikštukai. O eiti galima su bet kuriuo. Papildomų metimų žaidime nėra.
Taškai skaičiuojami taip:
1 lazdelė spalvota( išgaubtąja) puse į viršų – 1 taškas
2 lazdelės spalvota puse į viršų – 2 taškai
3 lazdelės spalvota puse į viršų – 3 taškai
4 lazdelės spalvota puse į viršų – 4 taškai
Visos nespalvotąja, lygiąja puse – 5 taškai.
Paėmimas priešininko vaikštuko į nelaisvę:
Du vaikštukai tos pačios spalvos negali atsistoti ant to paties laukelio. Bet jei taškai iškrito taip, kad ant to pačio laukelio gali atsistoti priešininko vaikštukas, tai žaidėjas stato savo vaištuką ant viršaus ir taip paima priešininko vaikštuką į nelaisvę.
Kito ėjimo metu jau šie abu vaikštukai juda kartu, bet ta kryptimi, kuri naudinga viršuje esančiam vaikštukui. Gali taip nutikti, jog kito ėjimo metu ant viršutinio vaikštuko užlipa priešininkas. Bet ir priešininkas gali „stulpelį“ paimti į nelaisvę jei jam pavyks pastatyti savo vaikštuką ant „stulpelio“ viršaus. Tuomet visas stulpelis pereina jam ir keičia judėjimo kryptį. Kai toks stulpelis pajuda, apatinis to žaidėjo vaikštukas išsivaduoja ir lieka vietoje ir toliau žaidime dalyvauja savarankiškai. Toks vaikštukas gali likti vienas(jei jis yra pats apatinis stulpelyje), arba jau su esančiu po savimi priešininko vaikštuku. Vaikštukų „Stulpelis“ gali eiti iš rankų į rankas kol pagaliau pasieks kažkurio priešininko „namus“.
Priešininko vaikštuko pašalinimas iš žaidimo:
Kai žaidėjas nuveda toki „stulpelį“ į priešininko „stovyklą“ kitame lentos gale, visi į „nelaisvę“ paimti vaikštukai yra išimami iš žaidimo ir daugiau žaidime nedalyvauja. O savi vaikštukai tuoj pat grįžta į savo „stovyklą“ ir vėl galės būti įvesti į žaidimą.
Tikslus metimas kad būtų pasiektas tikslas (į priešininko stovyklą) nebūtinas.
Kai su savo vaikštuku ateinate į priešininko stovyklą ten stovintys priešininko vaikštukai negali būti paimami į nelaisvę.
Karatais taip atsitinka (ypač kai žaidimas eina į pabaigą), kad pereinate per visą žaidimo lentą bet taip ir nepavyksta paimti priešininko vaikštuko į nelaisvę. Tokiu atveju vistiek grįžtate į savo stovyklą ir toliau tęsiate kelionę, kol kažkuris iš varžovų nepralaimi.