Gyvosios istorijos pamokos Sudeikiuose gegužės 30 – birželio 3 d.

Gyvosios istorijos pamokos Sudeikiuose gegužės 30 – birželio 3 d.

Stalius-Algis-ir-puodžiaiSudeikių kempinge, ąžuolų paunksmėje penkias dienas vyko gyvosios istorijos pamokos. Amatininkai iš visos Lietuvos čia įkūrė edukacinę gyvosios istorijos gyvenvietę, kurioje buvo pristatomi 22 senieji amatai. Tai medžio dirbiniai, kalvystė, gintaro apdirbimas, žiestų molinių puodų gamyba, senoji farmacija ir medicina, molinių indų lipdymas ir išdegimas, odos ir kailio išdirbimas, kaulo ir rago apdirbimas, maisto gaminimas, senieji stalo žaidimai, organinio pluošto apdirbimas, juostų vijimas ir kt. Visą savaitę gyvenvietę lankė moksleivių grupės, kurioms užsiėmimus vedė mokslininkai, menininkai, liaudies meistrai bei kiti Lietuvos istorijos puoselėtojai iš „Pajautos“ bei Gyvosios istorijos klubo „Varingis“. Pastarasis klubas vienija žmones, besidominčius X-XIII amžiaus baltų genčių karyba ir gyvensena“. Susidomėjimas buvo išties didelis. Moksleiviai atvažiavo ne tik iš Utenos rajono, bet ir iš Kretingos, Prienų, Telšių, Jurbarko, Marijampolės ir kt. Pirmosios grupės atvažiuodavo devintą valandą ryto ir iki 16 valandos grupelėmis vaikščiodavo nuo vieno amatininko iki kito, klausinėdami ir besimokydami amato paslapčių. Sudeikiai nuo kitų festivalių skiriasi tuo, kad juose galima daugelį amatų išbandyti patiems. Amatininkai Medžiotojų-palapinėatsiveža nemažai medžiagų ir per tas tris valandas ( tiek laiko būna viena grupė gyvenvietėje), jie turi pakankamai laiko daug ką išbandyti ir išmokti. Kitose senųjų amatų šventės edukacinė veikla taikoma tik iš dalies.

Istorinėse šventėse, esu pripratęs darbuoti visą dieną iki kokios 20 – 21val., todėl Sudeikiuose pačiam liko nemažai laisvo laiko pramokti keletą amatų. Kai visa dieną matai žingeidžius moksleivius kurie mokosi, kažkaip ir pats norom nenorom nori praplėsti savas žinias. Medis mane traukia labiausiai, bet ir to medžio visokio yra. Taigi nuėjau pas stalių Algį šaukštų ir indų drožti, o pas Virginiją iš liepos ir eglės karnos virves vyti. Kadangi mokytoją gera turėjau, tai šiek tiek perpratau indų drožybą, nors, kaip ir visada, paaiškėjo, kad reikėtų dar vieno kito kalto (taip kiekvieną kartą suprantu, jog savo kaltų kolekcijai vis dar kokio kaltelio prireikia). Su eglės karnom
visai ne kas gavosi, pasirodo ji virvėms vyti nelabai ir tinka. Kol šlapia, lyg ir neblogai pinasi, bet kai išdžiūsta, atsiranda dideli tarpai ir pasidaro niekam tinkama. Su Liepos karnom visai kas kita, gavosi stipri gera virvutė ( net ir išdžiuvusi), bet, aišku, tolygumo ne per daugiausia – tad mokytis ir mokytis. Liepos karna mane labiausiai sudomino, nes, pasirodo, iš jos jūrinius tinklus darydavo. Ji nei druskos bijo, nei drėgmės. Iš kitos medžiagos padarytos virvės prastai išdžiovintos supūva, o iš liepos karnos gali ir vandenyje ilgiausiai mirkti. Reiks ir tinklą nusipinti ( šiek tiek pramokau), tik labai daug jau virvės reikia, teks atidėti šį darbą tamsiems žiemos vakarams.

KrosnisStovykla buvo labai naudinga, todėl, manau, pasisekė visiems, kurie turėjo galimybę joje sudalyvauti. O įspūdžių ko gero daugiausiai parsivežė tie, kurie turėjo galimybę sudalyvauti karių treniruotėje ir praėję greitąjį kario kursą susikauti pilnai apsiginklavus su „Varingio“ kariu.

Šis puikus projektas yra trijų žmonių nuopelnas: kraštietės archeologės Daivos Luchtanienės, dabartinės Utenos švietimo centro direktorės Vitalijos Bujanauskienės , bei Sudeikių seniūno Virgilijaus Gaižausko. Pirmoji stovykla Sudeikiuose įsikūrė 2003 metų vasarą. Projektą tuomet parėmė Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Tuo metu amatininkų nebuvo daug, bet su kiekvienais metais amatininkų ratas plėtėsi ir šiais metais susirinko išties gausus būrys. Tikėkimės, ir kitais metais įvyks šis projektas ir moksleiviai turės progą daug sužinoti apie mūsų senolių gyvenimo būdą ir kasdienybę. Galės mokytis istorijos ne iš knygučių, o patys ją pačiupinėti ir patyrinėti. Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, o dar geriau vieną kartą išbandyti viską pačiam, nei dešimt kartų pamatyti kaip tai daro kiti.